Didžiojo penktadienio rytą saulės nušviestas Joniškio miestelis kvėpavo laukimu. Tuščia gatvė. Tušti kiemai. Tik iš kai kurių kaminų rūkstantis dūmas rodė, kad esama gyvasties. Soduose varnėnai įsismaginę sugrįžtančia šiluma džiūgavo.
Valstybinė siena – ežeras
Įvažiuojančius nuo Pabradės pasitinka ir iki pat miestelio lydi Arino ežeras. „Kol Vilniaus kraštas priklausė Lenkijai, valstybinė siena ėjo ežeru. Tada Joniškis buvo gana gyvas pasienio miestelis. Čia buvo ir pasieniečiai, ir pasienį aptarnaujančios įstaigos, ir daboklė, – Joniškio istoriją primena seniūnas.– Vilnių sugrąžinus Lietuvai, ir pasienio tarnybos nebebuvo reikalingos…
